Tėvynės ieškojimas

Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo (Česlovas Milošas, 1911–2004) esė rinktinėje grindžiamas pamatas istoriofilosofiniams apmąstymams apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lemtį, ypač apie jos lenkakalbės kultūros paveldą ir tą palikimą saugojusius žmones. Drauge ši knyga – tai žymiojo rašytojo dvasinės biografijos sklaida nuo gilių ištakų Lietuvos kultūros podirvyje iki esamybės išeivijoje. Iš prisiminimų nuotrupų, išsaugotų dokumentų, mokslinių studijų ir asmeninių refleksijų Czesławas Miłoszas atkuria viziją tėvynės, kuri nepripažįsta nei aiškių laiko ribų, nei geografinių sienų, bet vis dėlto turi labai aiškų centrą, branduolį, iš kurio išauga magiškasis kūrybos augalas.

2001 metais Czesławas Miłoszas Tėvynės ieškojimą papildė 2000 metais sakyta kalba Vilniaus rotušėje „Atmintis ir istorija“. Autoriaus pozicija gali pasirodyti „nepatogi“, tačiau kviečianti susimąstyti:

Man aštuoniasdešimt devyneri metai, užaugau čia, šiame mieste, ir prisipažįstu, kad Vilnius man yra našta. Čia iš manęs laukiama, kad kalbėčiau vien malonius dalykus, nieko neįžeisdamas. Tačiau aš ne diplomatas, nors man, aišku, svarbu geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Deja, atvykus į Vilnių man visada atrodo, kad čia reikia vaikščioti lyg per ploną ledą ir kad neužtenka būti vien žmogum, nes kiekvieno tuoj pat klausiama, kas jis – lietuvis, lenkas, žydas ar vokietis, tartum ir toliau čia viešpatautų niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius.